Gimtis taip, kaip ją pažįstu aš

Galų gale pavyko rasti laiko išversti mano praėjusių metų pokalbiui su Debra Pascali-Bonaro, Lamaze International mokytoja, dulų trenere, autore ir įspūdingo filmo Orgasmic Birth – The Best-Kept Secret (Orgazmiška Gimtis – Labiausiai Išsaugota Paslaptis) direktore. Debros veikla (apačioje pridedu nuorodas), įskaitant Pain to Power (Iš Skausmo į Galią) internetiniai kursai, kuriuos ji sukūrė besilaukiančioms šeimoms, mane labai įkvėpė nėštumo metu. Besiruošiant mūsų mažylės atvykimui, jos pozityvi vizija mane be galo ramino – gimties nereikia bijoti, o priimti kaip vieną iš labiausiai įgalinančių – ir galbūt netgi ekstatiškų ir maloniausių – patirčių moters gyvenime.

www.orgasmicbirth.com
www.paintopowerchildbirth.com

Debra: Sveiki! Aš Debra Pascali-Bonaro iš Pain-to-Power Childbirth (www.paintopowerchildbirth.com) ir šiandien jaučiuosi labai pagerbta būdama su Asta. Jinai yra mūsų internetinės klasės buvusi mokinė, jei taip galima pasakyti, ir ji mums papasakos truputį apie save ir pasidalinti savo neseniai įvykusia gimdymo istorija. 

Asta: Debra, labai Jums ačiū. Mano vardas Asta, ir mes dabar gyvename Ispanijoje. Esu kilusi iš Lietuvos, bet esu daug keliavusi, ir per paskutiniuosius kelis metus gyvenusi įvairiose šalyse. Nuo pat pradžių mes žinojome, kad gimdymas namuose buvo tai, ko mes norėjome. Mes nusprendėme nuo pat nėštumo pradžios, vos praėjus pirmoms savaitėms – ir tai iš tikrųjų buvo vidinis sprendimas – kad nėštumas nėra liga. Aš vis galvojau, kad mažylė atkeliaus anksti, nes turėjau labai daug darbo, maniau, kad nespėsiu jo pabaigti laiku, ir staiga mažylė pasirodys. Ir kas įdomiausia, ji iš tikrųjų atvyko – kaip galbūt kas nors pavadintų – pavėlavusi. Aš netikiu, kad tai buvo pavėlavimas, ji atėjo savo laiku, kai buvo pasiruošusi. Jau buvom sulaukę 42-trosios savaitės, taigi tikėtina gimimo data jau buvo praėjusi, bet kadangi nebuvom susieti su jokia ligonine ar medicinine institucija, tiesiog žinojome, kad turėsime ne už ilgo pasišnekėti su savo akušerėmis. Taigi atėjo 42-troji savaitė ir, žinoma, pradėjome šiek tiek nerimauti. Bet aš jau jaučiau, kad mano kūne buvo pradėję kažkas vykti. Nepaisant abejonių ar baimių, kurios ėmė lįsti, man atrodė taip keista galvoti, kad devynis mėnesius mano kūnas dirbo šį nuostabų darbą, kurdamas šį gražų kūdikį, ir kad kažkaip paskutinę akimirką, paskutinę savaitę ar dieną, jis staiga užmirštų tai, ką jis turi daryti toliau ir sustotų. Man tai atrodė neįmanoma.

Aš jau jaučiau daug – kaip aš jas pasirinkau vadinti – bangų. Taigi jaučiau, kad mano kūnas jau ruošėsi, kartais kas valandą ir taip jau keletą dienų. Ėmėme eiti pasivaikščioti ir daryti viską, kas manoma, kad natūraliai padeda šiek tiek viską pagreitinti. Mums buvo paskirtas susitikimas su akušerėmis ir, prisimenu, labai labai nenorėjau į jį eiti. Iš dalies dėl to, kad šiek tiek nerimavau, jog man pasakys, kad reikia kažką daryti, jog tau tėra belikę mažai laiko. Ir man labai labai nepatiko šis spaudimas, bet mes nusprendėme eiti su jomis susitikti. Prisimenu, prieš pat atvykstant į susitikimą, truputį pasivaikščiojom po Madridą, ir aš jaučiausi taip… šviesa buvo tokia ryški, viso pasaulio tiesiog buvo per daug, garsų ir žmonių. Ir visi tiesiog užsiėmę savo diena, tarsi nieko ypatingo nevyktų. O man atrodė, kad ne, ne, kažkas labai svarbaus tuoj įvyks. Taigi visas pasaulis atrodė per daug garsus, triukšmingas ir per ryškus. Nuėjome į susitikimą, ir ji mūsų paklausė, kaip mums sekėsi. Galų gale priėjome prie didelio klausimo, “dramblio kambaryje”, kas bus jeigu nieko neįvyks per ateinančias keletą dienų. Ir aš tiesiog pasakiau – mes lauksim. Nieko kitko, jaučiausi puikiai, nebuvo jokios rizikos, mes lauksim.

Ji patikrino gimdos kaklelį, pažiūrėti ar buvo pokyčių ir ėmė juoktis, “Asta, jau 4.5cm! Vaikelis atvyks už dienos, kitos. Nėra dėl ko rūpintis ir nereikės jokio plano B”. Man taip palengvėjo, prisimenu, apsiverkiau, buvo taip nuostabu pajausti ši palengvėjimą ir patvirtinimą, kad galėjom toliau laukti, ir mažylė jau tuoj ateis jos pasirinktu laiku. Grįžom namo tą vakarą, ir, prisimenu, jau viskas vyko gana ritmingai. Bangos ateidavo vis dažniau ir darėsi vis ilgesnės, bet neintensyvėjo, taigi už poros valandų nusprendžiau eiti miegoti. Dėl visa ko, buvau suvalgius didelę vakarienę. Jeigu tai kartais būtų ta diena, norėjau būti pasiruošus. Ir nuėjom miegot. Pamenu, prabudau naktį apie antrą valandą ir tiesiog žinojau, kad tai buvo pradžia, nors viskas tęsėsi iki pat galo iš viso 23 valandas. Bet aš žinojau, jog tai buvo pradžia. Aš pasakiau savo vyrui, kad turi miegoti toliau, nes laukia ilga kelionė. Kažkaip jaučiau, kad taip bus. Aš turiu kuo užsiimti, bet tu miegok toliau.

Nuostabi dalis buvo, kad jau viskas vyko, ir aš buvau tokiam cikle – darydavau kažką porą minučių, pradėdavau jausti, kad ateina banga, ir tiesiog būdavau su ja / joje, labai sąmoningai. Pasibaigus, užsinorėdavau šlapintis, ir po to vėl grįždavau prie savo užsiėmimų. Ir tai vis kartojosi, kas dešimt minučių. Ir aš tiesiog sekiau tuo, ko mano kūnas norėjo kiekvieną akimirką. Jei reikėdavo, šiek tiek atsiremdavau, ar niūnuodavau. Viskas vyko taip švelniai. Mes kalbame Pain to Power kursuose apie tai, bet ši dalis, turiu pasakyti, man buvo tikrai labai labai maloni, man ji labai patiko. Aš niekada nebuvau taip meditatyviai susijungusi su savo kūnu. Aš šiaip nesu viena iš tų, kurie gali ilgai medituoti, bet šis procesas buvo tobula meditacija – tiesiog buvimas čia ir su tuo, ko kūnas norėjo.

Viena iš akušerių buvo pasakius “paskambink, kai jau viskas bus labai intensyvu ir bangos kartosis kas penkias minutes”. Ir jos jau kartojosi kas penkias minutes, bet neįmanoma žinoti, kas tai yra “intensyvu” iki kol nepasieki gimdymo galo. 🙂 Taigi aš vis svarsčiau, ar tai jau intensyvu? Na, intensyviau negu buvo prieš valandą. Ir mes joms paskambinom tiesiog pasakyt, atvykit, kada galėsit, mes manom, kad tai jau vyksta, bet nežinom, kada tiksliai, nes nesam turėję šios patirties.

Taigi jos atvyko apie trečią po pietų. Ir pasakė, kad gimdos kaklelis buvo prasivėręs tik 5.5 cm, po ilgos nakties. Joms atrodė, kad vis dar tarsi nebuvau tikram gimdyme. Ir dalis manęs buvo tiesiog pasipiktinusi – kaip tai įmanoma, kaip man kas gali pasakyt ar aš jau gimdau ar ne. Ir nuo tos akimirkos, pajaučiau tokią energiją, tarsi – aš jums parodysiu, kaip aš gimdau ir aš jau gimdau, ir aš tuoj tai padarysiu! Ir viskas ėmė darytis vis intensyviau. Taigi galbūt man to reikėjo, bet taip pat manau, kad manyje dar buvo užsilikusi dalis baimės, kurią turėjau per visą savo nėštumą. Ir tai buvo didžiausia mano baimė – kad mane kas nors sutrukdys. Niekada nebijojau, kad kas nors atsitiks mažylei, arba skausmo ar intensyvių pojūčių baimės, tai nebuvo mano patirtis. Visą laiką didžiausia mano baimė buvo, kad kas nors sutrukdys ir pasakys, jog kažką ne taip darau, ar kad mano kūnas daro kažką ne taip. Ir tai įvyko, toks galbūt įsiterpimas. Bet tai nieko nebereiškė – mano didžiausia baimė jau buvo įvykusi, taigi galėjau toliau tęsti be jokio nerimo dėl jos. Ir galbūt tai ir buvo ko man reikėjo, kad viskas imtų vykti sparčiau ir intensyviau.

Laikas išnyksta. Visa patirtis tai, pamenu, buvo klajojimas po namus nuo vieno objekto patogaus atsiremti, į virtuvę, į vonios kambario kriauklę, kur tik atrodė buvo gera vieta buvimui. Aš daug vaikščiojau ir man labiausiai tiko stovėjimas. Akušerės mane patikrino atvykusios ir paskui dar vieną kartą vėliau pažiūrėti, kiek buvo prasivėręs gimdos kaklelis. Tam turėjau atsigulti į poziciją, kuri yra tipiška gimdymo ligoninėse pozicija. Man ji buvo tokia nepatogi, intensyvumas buvo daug stipresnis negu kai stovėdavau ir leisdavau gravitacijai dirbti savo darbą, judinti klubus, tai man buvo daug natūraliau.

Ir tada viena iš akušerių pasakė, kodėl tau neįlipus į baseiną. Turėjome paruošę baseiną, mano visas planas buvo, kad vaikutis gims vandenyje, baseine, ir kad mano vyras vaikelį pagaus. Tai buvo pradinis planas ir jam paskirtas vaidmuo. Įlipau į vandenį ir buvo nuostabu, labai ramino, netgi galbūt tiek, kad man tai turėjo tokį nuraminimo efektą, jog net nesinorėjo tęsti, nes viskas buvo intensyvu. Prisimenu, kad tiesiog norėjau ten būti ir nieko daugiau nedaryti. Ir tada akušerė pasiūlė vėl išlipti, kad viskas vėl paspartėtų. Kad ir kaip man patiko vandens jaumas, taip pat labai gražiai buvo papuoštas kambarys, su labai mažai žvakių šviesos, aš vis tiek jaučiausi, lyg būčiau ant scenos. Aš buvau baseino vidury ir visi buvo aplinkui, pasilenkę, vis bandydami mane liesti, nuraminti, pamasažuoti nugarą. Bet aš jaučiausi stebima, labai keistai. Ir dar pastebėjau šį tą keisto, kad priklausomai nuo mano žodžių ar išsireiškimų, pojūčiai kūne keitėsi. Pavydžiui besikeikiant, buvo tokia fazė, nors viena vertus padėjo išreikšti pyktį ir susierzinimą, kurį jaučiau, bet kita vertus pojūčiai tapdavo stipresni. Taigi kiekvieną kartą kai sakydavau, “ne”, “man tai nepatinka” arba “daugiau nebegaliu”, tapdavo labiau skausminga, jei naudosim tokį žodį, ar intensyvu. O sakant “taip”, arba “aš atsiveriu” ar panašiai, atrodė tarsi labai nenatūralu lyg tai būtų neįprasti žodžiai, kuriuos naudotume, ar ne tai ko tikimasi, ne tai ką matome filmuose. Bet tuo pačiu metu pojūčiai tarsi buvo švelnesni.

Ir vienu metu aš nusprendžiau, noriu eiti į tualetą. Prieš išlipant iš baseino, akušerė manęs paklausė ar turėjau norą stumti, ir galbūt buvo šiek tiek, bet pasakiau, kad man reikia išlipti, nes noriu į tualetą. Visos šviesos visam name buvo išjungtos, aš įėjau į tamsų vonios kambarį ir vietoj to, kad kad parėjus į kambarį, kur manęs visi laukė, aš taip ir nebegrįžau. Įlipau į karštą dušą, labai tamsų, su visais langais užtamsintais. Įlipau į dušo kabiną, paleidau karštą vandenį, kas labai padėjo, ir viskas labai labai suintensyvėjo.

Debra: Man labai patinka, kaip tu išsireikalavai sau privatumą. Mes daug apie tai kalbame klasėje – saugumas, privatumas ir buvimas nestebima.

Asta: Dar įdomu buvo tai, kad mano vandenys vis dar nebuvo nutekėję. Aš buvau viena duše, karštame, tamsiame duše, ir paliečiau – tiesiog tai atrodė kaip teisingas dalykas, ką turėjau padaryti – truputį paspaudžiau ir vandenys nutekėjo. Pajaučiau, kaip nusileido dar žemiau galvytė ir, kad jau buvom pasiruošusios. Jaučiau, kaip vanduo tarsi pagalvėlė prilaikė kūdikį ir dėl to viskas vyko lėtai.

Staigmena – geriausias žodis apibūdinimui. Kad įmanoma jausti tokią jėgą, tokį intensyvumą kūne, ir kūnas daro viską pats. Man nieko nereikėjo stumti tai buvo lyg kūnas pats save spaustų tam atlikti. Aš paprastai esu gana tyli, man nepatinka barniai. Būdama nėščia vaikščiojau į vieną kūno terapiją, kurioje man terapeutė sakydavo, turi išmokti naudoti savo balsą, tau reikės naudoti savo balsą gimdant. Aš pabandydavau, bet vis sakydavau, ne ne, aš tik sakysiu “ohm” ir taip pakilsiu į viršų gimdydama. 🙂 Tai buvo taip keista, taip intensyvu, taip… kitaip. Dabar sakau, kad labiau negu patys fiziniai pojūčiai, man pati intensyviausia dalis buvo toks jausmas, tarsi būtų kažkas kitas, didesnis negu aš. Kad tai dariau ne aš, o tiesiog tai vyko per mane. Mano balsas ir mano kūnas buvo naudojami, kad tai įvyktų. Ir netgi garsai, kurie sklido iš mano burnos, buvo ne mano. Gimdymo metu tarsi staiga pamačiau tokį įvaizdį, tokios pirmykštės, purvinos, senovinės vilkės, išlendančios iš po žemių, ir kaukiančios, urzgiančios per mane. Ir buvo kažkaip gera taip galėt atvert burną ir išleist visą intensyvumą. Tai yra kažkas tokio didelio, kad neįmanoma sutalpinti. Kažkas tokio didelio ateinančio iš tavęs, pati esencija, pati tavo esencija yra perimama kažko tai didelio ir nuostabaus, didesnės už tave patirties.

Kai kuriose senose tradicijose kalbama apie tai, kad moterys eina į sielų pasaulį, parsivesti kūdikio sielos. Prisimenu tą momentą, kai išnykau. Dabar žinau, be jokių abejonių, kad ten, kur sielos pradeda savo kelionę ir ją užbaigia yra viena ir ta pati vieta. Šis išnykimas buvo pati baisiausia ir kartu nuostabiausia šios kelionės akimirka. Galėti išgyventi šį savęs išnykimą sekundei ir žinoti, kad ateina kažkas kitas, pasitraukti iš kelio, duoti erdvės šiai jėgai, šiai naujai įžengiančiai gyvybei. Staiga kūne pajausdavau daug energijos ir adrenalino, jis susispausdavo, o tarpuose tiesiog būdavo toks srautas NIEKO, toks poilsis ir ramumas, ir tada vėl prasidėdavo. Labai nustebino tokia keista dinamika, tarp tokio intensyvumo ir tokios palaimingos nebūties. Vis sakau, kad nesiryžtu naudoti žodžio skausmas, kalbėdama apie gimdymą. Net jei ir gimdymas yra labai intensyvus, esame pripratę naudoti žodį “skausmas” kitaip. Jį naudojame apibūdinti pojūčius, kurie neišnyksta, kurie mus erzina, kartais netgi atrodytų yra beprasmis. Bet šis intensyvumas gimdyme yra kitkas, nes visų pirma turi labai didelį tikslą, žinome, kad jau esame arti, kai viskas tampa intensyvu. Ir dar tos akirmirkos, kai tai visiškai išnyksta, taip juk nebūna, kai skauda dantį, kad skausmas išnyktų, kas dvi minutes – tai vis tęsiasi ir erzina.

Tarp šių bangų įsėlinusi pribuvėja paklausė, kaip jaučiausi. Aš maniau, kad ji pasakys viskas baigta, turim tave perkelti į ligoninę, nes jau to yra per daug. O ji iš tikrųjų tepasakė, “dievaž, Asta, tu jau taip arti, taip arti, viskas jau arti!”. Viena iš didelių staigmenų man taip pat buvo, kaip viskas jautėsi taip pritvinkę, žinote, Jūs kalbat apie gimdymą kaip seksualų. Ir tikrai buvo toks keistas pojūtis, kad viskas buvo slidu ir išdidėję, taip kaip labai labai galingo orgazmo metu. Ir vis paliesdavau save patikrinti, ir vienu metu jau žinojau, kad pabaiga buvo arti. Galėjau jausti kūdikio plaukus, galvytę. Ir staiga, milžiniškas palengvėjimas – išlindo mažylės galva! O su sekančia banga-išstumimu išėjo visas slidus, skaniai kvepiantis kūdikis. Nepaisant visų planų apie tai, kaip ir kur ji gims, ar kad mano vyras bus pirmasis, kuris ją palies, ji atkeliavo į mano rankas. Net jei ir negalėčiau pasakyti, kad turėjau fizinį orgazmą gimdydama – nors aš pažistu moterų, kurios turėjo tokią patirtį stūmimo metu – bet prisimenu, kad ta pirma akimirka, kai ją laikiau savo rankose, buvo labiausiai ekstatiška akimirka mano gyvenime. Manau, kad visi gyvenimo orgazmai sudeti kartu, kokie jie nuostabus bebūtų, nepasiekia tokio intensyvumo. 🙂

Debra: Kaip gražu. Negaliu tau atsidėkoti. Klausydamasi, jaučiu savo kūne tas akimirkas, kurias taip gerai apibūdini, t0 intensyvumo, tos jėgos, ir to džiaugsmo, ir tos ekstazės, to paleidimo iš tavo kūno į tavo glėbį.

Asta: Manau, kad gimdymas yra tokia pilna staigmenų kelionė. Viena vertus, žinoma, kad yra labai daug pasiruošimo didžiajai dienai, bet manau, kad tuo pačiu metu turi būti dalis tiesiog visko paleidimo, ir paleidimo visų lūkesčių. Būdama toks žmogus, koks esu, maniau, kad turėsiu tokią patirtį, kai lengvai pakilsiu į orą ir kūdikis tiesiog išplauks lauk, o aš tuo tarpu patirsiu du ar tris orgazmus. 🙂 Ir viskas bus labai tylu, aš būsiu susikaupus, ir viskas bus taip paprasta.

Dabar yra tiek daug informacijos. Manau, kad neprieinant prie visko labai nurimus ir su labai aiškiais filtrais apie tai, ko ieškai, labai lengva būti nutempta ten, kur pilna labai bauginančių įvaizdžių, labai galią atimančių žinučių, istorijų, kurios suteikia informaciją, bet neįgalina. Labai svarbu būti informuotu, bet taip pat jausti, kad ta informacija suteikia daugiau jėgos, o ne tai, kad dabar tai tai žinodama jaučiuosi bjauriai ir dar labiau išsigandus.

Turėjimas savo intencijas gimčiai nereiškia, kad viskas įvyks būtent tam tikru būdu, bet yra labai svarbu pasidalint lūkesčiais prieš gimdymo patirtį. Pavyzdžiui, buvau pasakiusi savo vyrui, kad nenoriu, jog manęs būtų klausinėjama per gimdymą, nes nenorėjau apie nieką galvoti ir atsakinėti į klausimus. Jei nori pasiūlyti man vandens kas kelias minutes (kas bus viena iš tavo pagrindinių užduočių), tai tiesiog pasiūlyk man vandens. Jei nenorėsiu, papurtysiu galvą, bet nenoriu, kad klaustum „ar nori gerti?”, ir tada turiu nuspręsti. Taigi tokie dalykai, turi buti aptarti su partneriu, su komanda, kokie yra lūkesčiai, rolės, kas kiekvienam leistina ar iš jo/s tikimasi. Ir tada nei vienam visiškai nepriimti asmeniškai, jei staiga visi tie susitarimai bus išmesti lauk.

Manau kad tai yra tokia galinga iniciacija, į kas tai bebūtų ko motinystė pareikalaus, kokios tai bebūtų patirtys. Tai jau turi, tą jau turi pasiekusi, patekusi į savo naują vaidmenį – kai gimsta vaikelis, gimsta ir mama – tai įvyksta vienu metu.

Debra: Ačiū labai, Asta. Buvo tokia garbė ir tikras malonumas išgirsti tavo istorija. Žiūrėdama į tave ir klausydamasi tavo žodžių, jaučiau viso to galią, kai tu kalbi. Nes gimtis yra kažkas tokio nuostabaus, ir niekada negalime pilnai jos suvokti, bet tuo pačiu ji mus visiems laikams pakeičia. Ir tai galima išgirsti tavo žodžiuose. Buvai tokia stipri ir galinga gimdanti moteris. Jaučiuosi labai paliesta ir sujaudinta tavo pasidalintos patirties. Dar susisieksime. Ačiū.

Asta: Ačiū, Debra!

Tags:
0 Comments

Leave a reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

©2024 Wildish Wonder

Log in with your credentials

Forgot your details?